RSS

Mėnesio archyvas: rugsėjo 2011

Pieštuko alegorija

Šį tekstą sėkmingai panaudojau rugsėjo pirmosios šventinėje pamokoje. Gaila, kad ne visur būna autoriai parašyti.

 

Pagaminęs pieštuką pieštukų kūrėjas jam tarė:
– Prieš išeidamas į platųjį pasaulį tu turi įsiminti 5 taisykles. Visada laikykis jų ir tu tapsi geriausiu pieštuku, kokiu tik gali tapti.
1. Tu galėsi atlikti daugybę puikių darbų, jei tik leisiesi laikomas kažkieno rankos.
2. Laikas nuo laiko Tau teks patirti skausmingą drožimą, bet to reikia, kad tu taptum geresniu pieštuku.
3. Tu galėsi ištaisyti bet kurias savo padarytas klaidas.
4. Svarbiausia tavo dalis visada bus tai, kas tavo viduje.
5. Nesvarbu, kas beatsitiktų tu turi rašyti. Nepriklausomai nuo situacijos sudėtingumo tu visada turi palikti aiškią, lengvai įskaitomą žymę.

Pieštukas suprato, pažadėjo įsiminti ir nuėjo į dėžutę žinodamas savo kūrėjo valią.

Dabar pakeiskim pieštuką tavimi ir pritaikykim taisykles tau, kad taptum geriausiu, kokiu tik gali tapti.

1. Palaikomas Dievo rankos tu galėsi padaryti daug didžių darbų. Ir leisk kitiems žmonėms naudotis tavo gautomis Dievo dovanomis.
2. Kartas nuo karto Tu patirsi skausmingą aštrinimą spręsdamas įvairias problemas, bet to reikia, kad taptum stipresnis.
3. Tu galėsi ištaisyti klaidas, kurias gal tu padarysi arba paprasčiausiai išaugsi iš jų.
4. Svarbiausia – tavo vidus.
5. Kokiu paviršium tu eitum, turi palikti savo žymę. Nepaisant situacijos,turi išlikti žmogumi ir laikytis Dievo įsakymų.

Kiekvienas mūsų yra lyg pieštukas… Sukurtas Kūrėjo unikaliam ir ypatingam tikslui.

 
Parašykite komentarą

Publikavo on rugsėjo 21, 2011 in Uncategorized

 

Niekada nepasiduok

Rušdamasi susitikimui su auklėtiniais ir jų tėveliais, internete radau įdomių minčių. Nuorodose pažymėjau adresą, kur galima rasti neblogų tekstelių.

Vienas jų – Niekada nepasiduok

 

Gyveno kartą dvi varlės. Buvo jos draugės ir gyveno viename griovyje. Tik viena iš jų buvo drąsi, stipri, linksma, o kita – nei šis, nei tas: bailė, tinginė, miegalė.
Vis dėlto gyveno jos drauge.
Ir štai vieną kartą naktį išėjo jos abi pasivaikščioti.
Eina sau miško keliu ir staiga mato: stovi namas. O šalia – namo rūsys. Ir kvepia iš jo labai skaniai: pelėsiais, drėgme, grybais. O tai kaip tik tai, ką varlės mėgsta.
Greitai įlindo jos į rūsį, ėmė žaisti ir šokinėti. Šokinėjo, šokinėjo ir netyčia įkrito abi į puodynę su grietine.
Ir ėmė skęsti.
O skęsti joms, žinoma, nesinori.
Tada jos ėmė muistytis, ėmė plaukioti. Bet ta molinė puodynė buvo labai slidžiomis aukštomis sienelėmis ir varlėms iš ten niekaip nesisekė ištrūkti.
Ta varlė, kuri buvo tinginė, paplaukiojo, pasimuistė truputį ir galvoja:
„Vis tiek man iš čia neištrūkti. Kam gi be reikalo aš čia muistysiuos? Tik kan- kinsiuos be reikalo. Jau geriau aš iš karto nuskęsiu.”
Pagalvojo ji taip, nustojo spurdėti – ir nuskendo.
O antroji varlė buvo ne tokia. Ši galvoja:
„Ne, brolyčiai, nuskęsti aš visada suspėsiu. Tai nuo manęs niekur nedings. Geriau jau aš dar paplaukiosiu, paspurdėsiu. Kas žino galbūt man kas nors ir pavyks.”
Bet, deja, niekaip nesiseka. Kaip be- plaukiotum – toli nenuplauksi. Puodynė maža, sienelės slidžios – neišlipti varlei iš grietinės.
Bet vis tiek ji nepasiduoda, nenusimena.
„Nieko, – galvoja, – kol jėgų turiu, judėsiu. Aš juk dar gyva, reiškia, reikia gyventi. O toliau – kas bus, tas bus.”
Ir štai iš paskutinių jėgų kovoja mūsų drąsioji varlė su savo varliška mirtimi. Jau ir atmintį ėmė prarasti. Jau springsta. Jau ją ir į dugną traukia. O ji vis tiek nepasiduoda. Savo letenėlėmis dirba. Letenėles judina ir galvoja:
„Ne, nepasiduosiu! Paišdykausime, varliškoji mirtie!…”
Ir staiga – kas gi tai? Staiga jaučia mūsų varlytė, kad po jos kojomis jau ne grietinė, o kažkas tvirto, kieto, patikimo, kažkas panašaus į žemę. Nustebo varlė, pasižiūrėjo aplink ir mato: jokios grietinės puodynėje jau nėra, o stovi ji, varlė, ant sviesto gabalo.
„Kas atsitiko? – galvoja varlė. – Iš kur atsirado sviestas?”
Nustebo, o po to susiprotėjo: juk ji pati savo letenėlėmis iš skystos grietinės kietą sviestą sumušė!
„Na štai, – galvoja varlė, – reiškia aš gerai padariau, kad iš karto nenuskendau.”
Pagalvojo ji taip, iššoko iš puodynės ir nušuoliavo namo į mišką.
O kita varlė liko puodynėje.
Ir niekada ji, balandėlė, daugiau nematė baltojo pasaulio, ir niekada nešokinėjo, ir niekada ne kvaksėjo.
Na ką gi! Teisybę sakant, tai pati tu, varle, ir kalta. Nepasiduok! Neprarask vilties! Nemirk anksčiau už mirtį!

 
Parašykite komentarą

Publikavo on rugsėjo 21, 2011 in Uncategorized