RSS

Mėnesio archyvas: kovo 2010

Mano tėtis, kai aš buvau…


4 metų  – mano tėtis
moka padaryti viską.

5 metų   – mano tėtis
labai daug visko žino.

6 metų   – mano tėtis
stipresnis už tavo tėtį.

8 metų   – mano tėtis
žino ne visiškai viską.

10 metų  – seniau, kai
tėtis augo viskas buvo tikrai kitaip.

12 metų   – o, tai
natūralu. Tėtis apie tai nežino. Jis per senas, kad atsimintų savo vaikystę.

14 metų   – nekreipkite
dėmesio į mano tėtį – jis labai senoviškas.

21 metų     jis? Dieve mano, jis beviltiškai atsilikęs.

25 metų   – tėtis apie
tai šį tą žino, bet jam ir derėtų, nes jis čia jau seniai.

30 metų    gal reikėtų paklausti tėčio, ką apie tai mano.
Be kita ko, jis labiau patyręs.

35 metų   – nepasitarusi
su tėčiu, nedarau nieko.

40 metų   – įdomu,
kaip visa tai būtų sutvarkęs tėtis. Jis buvo toks protingas ir turėjo tiek
daug     patirties.

50 metų  – bet ką
atiduočiau, kad tėtis būtų čia, kad galėčiau aptarti tai su juo. Blogai, kad
neįvertinau, koks jis buvo sumanus. Būčiau galėjusi daug ko iš jo išmokti.

 

                               Ann Landers,
Atgaiva sielai. 2001

Reklama
 
Komentarų: 1

Publikavo kovo 16, 2010 Uncategorized

 

Paukščių jausmas

 

Ar Jūs nesusimąstote, kai matote
rudenį skrendančias į pietus žąsis, gražiai išsirikiavusias taisyklinga V
forma? Kodėl jos skrenda taip? Kaip tai gali paaiškinti mokslas?

Kai paukštis moja sparnais, jis
apsaugo nuo oro pasipriešinimo iš paskos  skrendantį paukštį. Sudarydamas V formą,
paukščių pulkas palengvina skrydį beveik 71 procentu.

Žmonės, kurie eina kartu viena kryptimi, gali pasiekti savo
tikslą lengviau ir greičiau, nes jie keliauja pasitikėdami vieni  kitais.

Kai tik žąsis išskrenda iš pulko ir pabando skristi viena,
ji iš karto pradeda jausti oro pasipriešinimą. Nieko nelaukdama ji iš karto
grįžta atgal į pulką, kad pasinaudotų priešais skrendančiojo paukščio
keliančiąja oro banga.

Jei turėtume nors dalelę to žąsies jausmo, eitume kartu su
tais žmonėmis, kurie keliauja ten pat, kur ir mes.

Kai pulko vedlys pavargsta, jis grįžta į virtinės galą, ir
tada kitas paukštis užima jo vietą.

Dirbant svarbius darbus, protinga
keistis su partneriais, kaip kad daro skrendantys paukščiai.

Skrendančios iš paskos žąsys garsiai gagena. Taip jos
drąsina vedlius nemažinti greičio.

Ar mes drąsiname priekyje mus
einančius?

Ir pagaliau nepraleiskite, tai labai svarbu,- jei kuris
susirgęs ar sužeistas iš pulko iškrenta, dvi kitos žąsys seka jam iš paskos ir
stengiasi apsaugoti silpnąjį. Su iškritusiąja iš voros žąsimi jos pasilieka
tol, kol ji gali skristi arba numiršta. Tuomet vėl leidžiasi į kelionę. Kartais
vienos, o kartais palaukusios kito praskrendančio pulko jos pasiveja savąjį.

Jei mes turėsime tokį paukščiams
būdingą jausmą, vieni kitiems padėsime.

 

 

Nežinomas autorius, Atgaiva sielai. Antras žingsnis, 2001